…argi ne?

How Google Earth Killed Santa… « Parallel Divergence

Kelionę pradedame nuo Dzūkijos krašto – Alytaus. Pasiekiame Aukštadvarį. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1452 m., bet žmonių čia gyventa žymiai anksčiau.

Piliakalnio papėdėje esančio ežero paplūdimys – pamėgta turistų poilsio vieta. Įdomūs ir kiti Aukštadvario apylinkių piliakalniai: Lavoriškių ir Mošos (Kazokų kalnas) – savo miniatiūrinėmis formomis, Pamiškės – dydžiu, Žuklijų – nuo viršūnės atsiveriančia nuostabia Vilkokšnio ežero, pušynų panorama.

Aukštadvaryje išlikęs didiko J.A. Liackio pastatytas vienuolynas. Miestelio pakraštyje stovi dvaras, kuriame XIX a. pradžioje lankėsi poetas Adomas Mickevičius. Jo vardu vadinamas ąžuolas, po kuriuo poetas mėgdavęs ilsėtis.

Turistus traukia legendomis apipintas Kartuvių kalnas, nuo kurio atsiveria puiki Aukštadvario ežerų panorama. 1992 m. įkurtas Aukštadvario regioninis parkas, kurio svarbiausias tikslas – išsaugoti ypač vertingą gamtos požiūriu Aukštadvario kalvyną su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais, gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją ir gyvūniją, plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose vietose.

Lankytojus traukte traukia paslaptingos kilmės Velnio duobė, apie kurią seni žmonės pasakoja, kad joje prasmegusi bažnyčia ar praeivius pakelėje tykojęs velnias. Ji įtraukta Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą.

Atsigaivinti ir pasigydyti kviečia almantys tyro vandens šaltiniai. Protėvių aukas mena alkakmeniai. Paplaukioti, pažvejoti, pasimaudyti vilioja 77 parko ežerai. Žmogaus veiklos nepaliesta pirmaprade gamta domina Mergiškių miško masyvas, Ustronės riedulynas. Pėstiesiems turistams sudaryti kelionių po parką maršrutai. Senienų mylėtojai sielos atgaivą ras miestelio muziejaus ekspozicijoje, įrengtoje carų laikus menančioje Aukštadvario mokykloje. Užsukame į vieną Aukštadvario kaimo turizmo sodybą, priklausančią A. Bieliniui.

Vėliau vykstame į Lentvarį. Jo bokštai ir kaminai kyšo atokiau nuo turistinio Vilniaus – Trakų kelio. Lentvaryje yra kilimų fabrikas. Lentvaris – stambus geležinkelio mazgas. Dvaro rūmai dviaukščiai, su trijų ir keturių aukštų rizalitais – atsikišusiomis dalimis. Rūmų dominantė – simetriškai suplanuotas aukštas bokštas su smailiu stogu ir 4 mažesniais bokšteliais. Išliko ir daugiau dvaro sodybos pastatų.

Palikę Lentvarį vykstame į Pabradę. Ji įsikūrusi abipus Žeimenos upės, prie santakos su Dubingės upe. Iki XIX a., miestelis buvo dar nedidelis, šliejosi prie Vilniaus – Daugpilio pašto kelio, šalia kurio buvo smuklė – XVIII a., statinys, išlikęs iki mūsų dienų.

Pasigrožėję Pabradės miesteliu vykstame į Molėtus. Molėtų rajonas traukia turistus ir poilsiautojus puikiu kraštovaizdžiu, švaria gamta ištisus metus. Ketvirtadalį rajono teritorijos užima miškai, tarp kurių tyvuliuoja per 220 ežerų. Gražiausiose vietose įsikūrę per 40 poilsio namų, turinčių apie 2000 vietų, pradedamos teikti kaimo turizmo paslaugos, kuriami pėsčiųjų, dviračių, vandens maršrutai. Šalia Molėtų įsikūręs sportinės aviacijos klubas rengia apžvalginius skrydžius.

Zarasuose aplankome Lauryno Trimonio sodybą, kurioje ir apsistojame. Daili bažnytėlė, pastatyta iš lauko riedulių puošia Stirnių kaimelį. Nuo Dubingių piliakalnio atsiveria žavus ilgiausio Lietuvos ežero – Asvejos – vaizdas. Balninkų stiklo muziejus pateikia Lietuvos stiklo istoriją ir stiklo pramonės bei dailės dirbinių pavyzdžius.

Vieną dar šiltą savaitgalį lankėmės Zarasuos bei jų apylinkėse.

Dabar už lango oficialiai turėtų būti žiema ir baltutėlis sniegas, bet kadangi jos dar nėra, prisiminkime dar ne taip seniai nukritusius ir vėjo išnešiotus lapus…

Pamažu Vilnius pasipuošė ryškiais margaspalviais medžių lapais bei nuostabaus grožio jų kilimu. Ta proga vieną gražią ir šiltą rudens dieną ir teko pasivaikščioti po sostinės parkus su fotoaparatu rankose.

Nuotraukos

Aukštieji Tatrai – vieni gražiausių kalnų Europoje, nes tai kartu ir nacionalinis parkas, kuriame saugomas kalnų kraštovaizdis (kalnai, kriokliai, upeliai, ežerai), gyvūnija ir augalija.

Kelionė iki Slovakijos autobusu netrunka nė paros. Tai vienas iš jos pranašumų, jei nepaisysime fakto, jog tą laiką tenka važiuoti per siaubinguosius Lenkijos kelius. Atsibudome palapinių ir kemperių miestelyje „Eurocamp“ Aukštųjų Tatrų papėdėje. Gražų kalnų vaizdą ir nuotaiką šiek tiek aptemdė įkyrus lietus. Paskubomis pastatėme palapines, apdangstėme jas celofanais ir ilgai ilgai virėme arbatą, naudodamiesi kempinge duodamu turistiniu dujų balionu.

Išvažiuojančios lietuvių grupės vadovas rūščiu veidu pranešė, kad lijo visą savaitę kaip iš kibiro. Mūsų vadovas paprašė, kad išvažiuojantieji susipakuotų ir debesis. Mūsų nuostabai, autobusui pajudėjus, iš tiesų dangus pradėjo giedrytis. Išėjome į pirmąjį aklimatizacinį žygį į kalnus, pažiūrėti krioklių.

Apie 10 km ilgio maršrutas – nesudėtingas. Pasivaikščiojimai civilizuotais, natūraliai susiformavusiais ir žmonių išklotais granito bei klinčių takais. Vadovas griežtai įspėjo neskinti jokio augalo – už ramunės žiedą Aukštųjų Tatrų nacionaliniame parke gamtos inspektoriui gali tekti sumokėti 50 eurų baudą.

Aukštuosiuose Tatruose nemažai kalnų trobelių, beveik visos jos – veikiančios. Pirminė trobelių paskirtis buvo suteikti prieglobstį kalnų turistams. Dabar jos – komercializuotos. Čia įkurtos kavinės bei mokami viešbučiai.

Daug kur nepageidaujama, kad turistai viduje valgytų savo maistą. Tačiau priimti pasiklydusį, nakties ar audros užkluptą turistą „chata“ privalo nemokamai. Toks garbės kodeksas. Kalnų žolelių arbata su medumi kaip ranka nuima nuovargį po kelionės. Kiekviena „chata“ turi individualų jėgas grąžinančios ir stipriau už kavą tonizuojančios arbatos receptą ir saugo jį paslaptyje.

Pasigrožėję įspūdingais kriokliais, grįžę į kempingą užsukome į kavinę. Vienas bendrakeleivis pusiau anglų, pusiau rusų kalba bandė užsisakyti pirmąjį bokalą alaus. Barmenas plačiai nusišypsojo ir labai gražia lietuvių kalba pasitikslino: „Šviesų ar tamsų?“. Pasirodo, lietuviai – pagrindiniai „Eurocamp“ svečiai, užsirekomendavę kaip itin plačių mastų alkoholio vartotojai. Beje, slovakiškas alus tikrai gero skonio, ypač tamsus, kuris yra vos 5 laipsnių stiprumo.

Barmenas turistų pakrikštytas kaip Alkaponė. „Eurocamp“ parduotuvė, kavinė ir bufetas – jo šeimos verslas. Čia dirba ir Alkaponės žmona, ir sūnus, ir dukra. Pats „Eurocamp“ kažkada buvo klestintis, o dabar bando prisikelti. Čia galima gyventi ne tik palapinėje, bet ir namelyje, vadinamame „bungalu“. Yra civilizuoti dušai bei tualetai, elektra.

„Eurocamp“ priima ne tik kalnų turistus, čia rengiami ir įvairūs koncertai bei festivaliai. Pavyzdžiui, mūsų viešnagės metu čia vyko Slovakijos baikerių suvažiavimas, o prieš tai buvo grandiozinis festivalis, slovakiškas „Vudstokas“, į kurį suplūdo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių.

Didžiausią išbandymą Aukštuosiuose Tatruose patyrėme jau antrąją dieną. Kelias į „Priečne sedlo“ perėją nebuvo sudėtingas. Nors kojos dar nepratusios prie krūvio, bet kilome grožėdamiesi kalnais, nuostabiu įvairiausiomis gėlėmis tviskančiu slėniu, klausydamiesi upelio čiurlenimo.

Tačiau prieš akis išniro visiškai status šlaitas, į kurį kopti teko įsitvėrus grandinių. Užlipus pusę atstumo, per kūną perbėgo šiurpuliai pamačius nutrūkusią grandinę. Tačiau nors ir drebančiomis kinkomis, bet persiritome per „Priečne“. Tik tuomet supratome, jog leidimasis nuo viršūnės – netgi sudėtingesnis, nei pats kopimas.

Su kiekviena diena vis labiau tiek emociškai, tiek fiziškai pripratome prie krūvio. Įsiminė kopimas į „Bystroje Sedlo“ viršukalnę. Vadovas įspėjo, jog šitas kalnas dažnai parodo visus metų laikus. Ir tikrai, kopdami nespėjome skaičiuoti, kiek kartų nusirenginėjome iki marškinėlių ir vėl apsirenginėjome megztinius bei striukes. Galiausiai ant galvų pasipylė kruša, o kopimą dar sudėtingesnį darė rūkas ir smarkus vėjas. Pasiekę šią viršūnę pasijautėme tikrais nugalėtojais, tuo labiau, jog iš musiškių tik dalis ją ir tepasiekė.

Nuotraukos